Gyvatės akys: Eilinio Džo kilmė

Tačiau pasekti „Transformerių“ pėdomis Stepheno Sommerso filmui „Eilinis Džo: Kobros prisikėlimas“ nepavyko, nes kainavęs solidžius 170 milijonų dolerių, blokbasteris sugebėjo užsidirbti vos 302 milijonus ir dar buvo sunaikintas kino kritiku bei žiūrovų. Būtent dėl to buvo nuspręsta apkarpyti tęsinio biudžetą ir labiau susitelkti į veiksmą, o ne fantastinius ir su komiksais daug bendro turinčius elementus. Bet net ir pakeitus strategiją ne daug kas pasikeitė, todėl po 2013 metų juostos „Eilinis Džo: Kerštas“ pasirodymo, apie tolimesnį šios serijos likimą buvo galima užmiršti ilgiems metams.

Apie ką mes čia... Vieną dieną paslaptingas kovotojas pravarde „Gyvatės akys“ išgelbėja nuo mirties įtakingo japonų klano Arašikago paveldėtoją Tomį, o tas norėdamas jam atsidėkoti, pakviečia jį pas save. Ten „Gyvatės akys“ ne tik išmoksta ilgus amžius puoselėtą nindzių kovų meną, bet dar ir susiranda draugus ir tuos, kuriuos pagaliau gali vadinti tikra šeima. Tačiau jo ramybė negalėjo tęstis amžinai, nes horizonte atsiranda galingas priešas, kuris nesustos, kol Arašikago klanas nebus palaužtas. Kūrinio turinys Kai sužinojau, kad trečiasis „Eilinio Džo“ filmas sutelks visą veiksmą apie „Gyvatės akis“, man iškilo klausimas – kodėl? Nes visa jo priešistorė kaip ir buvo atskleista 2013 metų juostoje. Bet kai kūrėjai paskelbė, jog yra ruošiamas visiškai kitokio pobūdžio projektas, kuriame bus atsisakyta nuo fantastinių elementų kaip buvo ankstesnėse „Eilinio Džo“ juostose ir jis neturės nieko bendro su 2009 ir 2013 metų filmų siužetu, supratau, kad mūsų lauks serijos perkrovimas su nauja vizija į šią istoriją.

 Ir iš vienos pusės kaip ir galima džiaugtis dėl tokio sprendimo, nes ankstesnės dalys tikrai buvo kritikuojamos pagrįstai, bet iš kitos – ar mums reikėjo tokio filmo, kuris kaip ir nepasakytų nieko naujo, ko mes nebūtume žinoję? Čia didžiulis klausimas. Bet, aišku, pamatyti naują ir žymiai realistiškesnę versiją kaip ir norėjosi, dėl ko atitinkamai ir pasiruošiau šios juostos premjerai peržiūrėjęs mano jau minėtus 2009 ir 2013 metais pasirodžiusius filmus. Ir raginu Jus tą padaryti, nes tada požiūris į naują filmą bus visiškai kitoks. Koks? Atsakymas paprastas – geresnis! Daug išpasakoti nenoriu, bet užsiminti apie kelis svarbius šios juostos momentus privalau, nes tai visgi toks filmas, kuris skiriasi kaip diena ir naktis nuo to reginio, kurį mums buvo padovanojęs Stephenas Sommersas su Johnny M. Chu. Pirmiausia – šis naujas filmas primena pastarųjų keleto metų veiksmo trilerius kaip tarkim „Džonas Vikas“, kuriame irgi absurdas ir veiksmo choreografija peržiūros metu atimdavo man žadą stebint nerealistiškus, bet be galo efektingai atrodančius epizodus. Bet kaip ten bebūtų, ši juosta vis vien palyginus su ankstesnėmis dalimis atrodo žymiai tikroviškesnė ir paprasčiau tariant – greičiau suvokiama.

Antra – pati „Gyvatės akių“ istorija čia yra perdirbta ir pateikta iš visiškai kitokios pozicijos, dėl ko aišku galima jausti tam tikrą pagarbą kūrėjams, kurie visgi nusprendė įnešti kažką naujo, dar nematyto šioje serijoje bei tuo pačiu panorėjo pareikšti, kad jų filmas yra nauju pamatu galimai naujai serijai, kuri eis nuosavu keliu ir nebus priklausoma nuo senesnių juostų. Ir, mano nuomone, toks žingsnis yra tikrai sveikintinas, nes dabar galima sukurti kelis papildomus filmus apie atskirus herojus ir jeigu juos lydės finansinė sėkmė, galiausiai sujungti į vieną didelį projektą. Kaip pavyzdį paimkime „Marvel“ visatą, solinius filmus ir bendrą projektą „Keršytojai“. Bet nesakau, kad tai yra išskirtinio originalumo filmas, nes pats pasakojimas yra kažkiek banalus ir tuo pačiu nuvalkiotas dėl jau ne vieną kartą matytų siužetinių sprendimų. Ar tai trukdo įsijausti į filmą? Ne, tikrai netrukdo, nes tai visgi pramoginio pobūdžio projektas, o ne apmąstymų reikalaujantis darbas. Trečia – herojai, kurie yra įdomūs ir dėl kurių likimo galima jaudintis.

Jeigu pirmose juostose visi personažai buvo pateikti kaip neįdomios ekspozicijos, tai šioje juostoje jiems yra skiriama daugiau ekraninio laiko. Tai leidžia be jokių problemų su jais susitapatinti bei pažinti kiekvieną taip, kad jie mums keltų bent kokias nors emocijas. Todėl dramaturgiškai nors ir visa istorija atrodo banaliai ir naiviai, bet užtat personažai sukelia išties malonias akimirkas. Veiksmo juostoje pilna ir jis tikrai laiko įtampoje, dėl ko man asmeniškai nebuvo kada nuobodžiauti salėje. Tad jeigu ir Jums patinka azijietiški kovų menai, šiek tiek hiperbolizuoti priešininkų susidūrimai ir kvapą gniaužiančios, bet ne itin tikroviškai atrodančios gaudynės, filmas patiks. O esminė jo funkcija suteikti žvalią pramogą didelėje salėje atliekama idealiai.