Konspiracijos teorijų šalininkai iki šiol mėgsta pabambėti, kad „Apollo 11“ astronautai niekada nepasiekė Mėnulio paviršiaus. Pasak jų, JAV vyriausybė šį grandiozinį įvykį sukūrė kino studijoje. Netingintys krapštyti giliau, sako, kad pasaulį sėkmingai apmulkinti amerikiečiams padėjo legendinis kino kūrėjas Stanley Kubrickas. Nesvarbu, kuo tikite jūs – veiksmo komedija „Mėnulio afera“ („Moonwalkers“) pateikia nuosavą, nebanalią ir kiekvieno save gerbiančio lunatiko vertą šių įvykių versiją.
1969-ųjų liepą slaptas CŽV agentas Kidmanas (aktorius Ron Perlman) atvyksta į Londoną turėdamas rimtą užduotį. Jis privalo susitikti su režisieriumi Stenley Kubricku ir užsakyti filmą apie astronautų išsilaipinimą Mėnulyje. Filmas Amerikos vyriausybei reikalingas tuo atveju, jei „Apollo 11“ misija nepasisektų. Tačiau vietoje garsiojo režisieriaus agentas užšoka ant skolų persekiojamo antrarūšės roko grupės vadybininko Džonio (jį suvaidino iš „Hario Poterio“ visiems pažįstamas rudaplaukis Rupertas Grintas).
Jaunuolis susileidžia nuo minties apie pilną grynųjų agento lagaminą ir greitosiomis sumeta aferos planą. Jis įkalba savo nuolat apspangusį kambarioką apsimesti Kubrick‘u, o ypatingai slaptos juostos filmavimus įkurdina eksperimentinio kino ir pornografinių filmų studijoje. Kosminio projekto tikroviškumą užtikrinti jiems padeda ne tik hipiška menininkų komuna, bet ir kosmonautiškos LSD patirtys.
„Mėnulio afera“ nukelia į spalvotą ir neprognozuojamą septintojo dešimtmečio Londoną. Kurdamas filmą režisierius Antoine Bardou-Jacquetas linksminosi nesivaržydamas: atplyšę nuo realybės tipažai, haliucinuojantys dialogai ir reklamiškai pretenzinga scenografija leido sukurti smagią, brutalią ir nešvankią veiksmo komediją. Nuo šiol konspirologai turi dar vieną rimtą abejonę ir galvos skausmą. Dabar niekas nebegali paneigti, kad svarbiausioje žmonijos kosminėje misijoje nesvarumo būklei pasiekti buvo naudojamos ir riebios kanapių suktinės.
Rekomenduojame pažiūrėti:
