Legionas

Rytas nedidelėje užeigėlėje kažkur Mohavio dykumoje išaušo toks pats kaip visada. Užkandinės savininkas Bobas darbą pradėjo taip pat, kaip ir kiekvieną rytą. Kaip ir kiekvieną rytą į darbą atskubėjo ir jo partneris Persis bei nėščia padavėja Čarlė. Kaip ir kasdien į užkandinę pavalgyti užsuko atsitiktiniai keliautojai. Idiliška pakelės užkandinės diena - negausūs lankytojai, nuobodžiaujančiais žvilgsniais stebintys televizorių, ir darbuotojai, besisukantys įprastiniuose darbuose.

Tačiau netikėtai pasirodo pirmieji nieko gero nežadantys ženklai. Užkandinėje sugenda visos informacijos ir susisiekimo priemonės: neveikia nei televizorius, nei radijas, nei telefonas. Užkandinės darbuotojai ir lankytojai suvokia, kad jie visiškai atskirti nuo pasaulio. Jie net nenutuokia, kas nutiko: elektros tiekimo sutrikimas, žemės drebėjimas, teroristų ataka? Jiems telieka spėlioti ir laukti.

Netrukus užkandinėje pasirodo garbaus amžiaus moteris ir paprašo Čarlės atnešti kepsnį. Tačiau gavusi pietus, moterėlė tiesiog akyse pasikeičia. Iš mielos ramios damos ji staiga pavirsta antžmogiškų galių turinčia bestija, kuri ima siautėti po užkandinę. Jos siautėjimas baigiasi tuo, jog vienas užkandinės lankytojų sunkiai sužeidžiamas. Jį reikia skubiai gabenti į ligoninę, tačiau šis planas žlunga, kai iš kažkur atūžia milžiniškas vabzdžių debesis. Užkandinės darbuotojai ir svečiai tampa įkaitais, kurie nė nenutuokia, kas vyksta pasaulyje...

Tarsi viltis prieš išsigandusių užkandinės įkaitų akis pasirodo nepažįstamasis su ginklų arsenalu. Žado netekusiems darbuotojams ir užkandinės svečiams jis pareiškia, kad kūdikis, kurį netrukus pagimdys Čarlė - vienintelė žmonijos viltis išgyventi. O už lango leidžiasi apokaliptinė naktis ir aukų ištroškę pamišę žudikai bei viską savo kelyje naikinantys angelai jau leidosi į mirtį sėjančią kelionę.