Tikrais įvykiais paremta muzikinės siaubo dramos „Ekstazė“ istorija žiūrovus nukelia į 1996-uosius. Šokių trupei susirinkus repeticijai, jau netrukus išaiškėja piktadarystė – dalyviams siūlomas sangrijos dubuo pasirodo esąs pripildytas LSD. Šokėjų psichiką veikiant narkotinėms medžiagoms, repeticija virsta beprotišku ir hipnotizuojančiu paradu, šokėjus nardinančiu haliucinacijų ir panikos priepuoliuose, kur kiekvienas tampa įtariamuoju...
Gaspar Noé darbai dažnai analizuojami ekstremalaus kino kontekste šalia Larso von Triero, Catherine Breillat ir kitų kūrėjų. Tokie filmai perkelia pornografijos ir siaubo žanrams būdingus elementus į nepriklausomo, filosofinę problematiką paliečiančio kino lauką, dažnai žiūrovą paveikia ne tik emociniu, intelektiniu, bet ir fiziniu lygmeniu. Tikinama, jog Gaspar Noé mėgsta „bausti“ publiką, tad jo kūrybą galima mėgti arba jos nekęsti, tačiau ją būtina patirti.
